Mada ir juvelyrika

            Atrodo niekas neabejoja, kad mada ir juvelyrika glaudžiai tarpusavyje susiję reiškiniai. Užtenka žvilgterėti į mados žurnalus: modeliai demonstruoja naujausias drabužių bei aksesuarų kolekcijas. Tačiau ar iš tikrųjų viskas taip paprasta?

            Be abejonės mada (jei nagrinėti ją plačiau, ne vien kostiumologijos požiūriu) buvo ir yra vienas didžiausių socio-kultūrinių veiksnių žmonijos istorijoje. Mada – informacijos medija, išorinis priklausymo tam tikrai grupei atributas, ženklas leidžiantis asmeniui identifikuotis su tam tikru socialiniu sluoksniu, elgesio, aprangos ir gyvenimo būdo kopijavimo forma.

            Pavyzdžiui viduramžiais riterių bei dvariškių apranga buvo siuvama atsižvelgiant į heraldikos spalvas bei motyvus, todėl pagal rūbą buvo galima nesunkiai atskirti valdovą, dvariškį ar žmogaus giminę bei kilmės šalį. Tą patį pastebime šiandieninių sporto sirgalių aprangoje: klubo spalvų šalikėliai, kepurės, marškinėliai, veido bei plaukų dažymas – senosios heraldikos palikimas. Grupinės uniformizacijos pasekmė – elgesio unifikavimas, kai žmogus visuomenėje atliekantis tam tikrą vaidmenį turi atitikti to vaidmens vizualinį stereotipą. Šiandien žmogų ne tik pasitinkame, bet ir palydime pagal drabužį, o politikas, ryšintis „neteisingą“ kaklaraištį, pasmerktas žlugti.

            Vystantis hierarchinei visuomenės struktūrai mada tapo žmogaus statuso atspindžiu. Vis daugiau valdžios įgaunantis elitas išreiškė ją per savo išvaizdą. Galima išvardinti gausybę „kankinimo“ įrankių, kuriuos žmonės dėvėjo siekdami būti madingi: ankšti korsetai, sunkūs perukai, metaliniai suknių rėmai ir t.t. Visi jie atspindėjo ne tiek tuometinį grožio idealo supratimą, kiek buvo ženklai, rodantys aplinkai to žmogaus priklausomybę elitui.

            Sekdami principu „panašus gimdo panašų“, žemesni socialiniai sluoksniai bet kokia kaina stengėsi mėgdžioti valdančios grupės aprangą bei įpročius. Todėl viduramžiai, siekiant atskirti socialines grupes, buvo įvestas griežtas aprangos bei papuošalų reglamentavimas, kuris nusakė ne tik drabužių formas ar medžiagas, bet netgi sagų skaičių. Nesilaikantiems šių reikalavimų grėsė didžiulės baudos, tačiau jos nesustabdė augančios buržuazijos noro pamėgdžioti aristokratus... Ir nors jau seniai nebeliko feodalų, o keletoje šalių išlikusios monarchijos atlieka tik fasadinį vaidmenį, mados esmė išliko ta pati. Pasikeitė tik kopijavimo objektas. Dabar tai kino ir pop „žvaigždės“. Todėl prieš „Oskarų“ įteikimo ceremonijas šias žvaigždes išgraibsto mados dizaineriai, o garsių juvelyrinių dirbinių firmos „išsinuomoja“ jų rankas, kaklus bei ausis. Tūkstančiai gerbėjų, mėgdžiodami savo „dievaičių“ išvaizdą, gerokai padidina šių kompanijų apyvartą...

            Šiandien mada – milžiniška verslo rūšis, neatsiejamai susijusi su žiniasklaida bei reklama, tai globalinis reiškinys, reglamentuojantis ir unifikuojantis ne tik drabužius, bet ir absoliučiai visą gyvenimą. Dizainerių, dirbančių šioje verslo srityje tikslas – atspėti vyraujančias tendencijas bei poreikius bei kurti produktus tenkinančius tuos poreikius. Tokių gamintojų (nesvarbu mados, juvelyrikos, baldų ir t.t) vertinimo kriterijus – parduotų gaminių skaičius, o jų talentas matuojamas finansiniais – ekonominiais rodikliais.

            Tačiau ką tai turi bendra su menu? Nebent „pinigų darymą“ irgi laikysime menu... Mūsų nuomone, mada yra meno antitezė. O kas yra juvelyrika – mada ar menas? Problema kyla dėl žodžių ir aiškių definicijų nebuvimo. Visi puikiai supranta skirtumą tarp tapytojo ir dažytojo, tačiau kaip atskirti juvelyrą nuo juvelyro?

            Tada, kai žmogus, nudobęs žvėrį, užsidėjo jo dantų vėrinį sau ant kaklo – gimė juvelyrika. Be magiškos šio papuošalo funkcijos, jis pabrėžė nešiotojo kaip puikaus medžiotojo statusą. Aukso ir brangakmenių naudojimas sutvirtino juvelyrikos, kaip statuso simbolio įvaizdį, tiesiogiai rodantį žmogaus turtinę padėtį, o tuo pačiu jo vietą visuomenės hierarchijoje. Pavyzdžiui Vakarų Afrikoje moterys iki šiol nešioja papuošalus iš sidabrinių ir auksinių monetų. Toks „kolje“ iš pirmo žvilgsnio leidžia nustatyti ne tiek moters, kiek jos vyro turtinę padėtį. Masajų genties moterys dėvi apyrankes, kurių skaičius atitinka šeimos auginamų galvijų skaičių. Tas pat, tik labiau paslėpta forma vyksta ir vakarų kultūroje, tik čia vyro statusą pabrėžia ne žmonos nešiojamas auksas, o karatų skaičius...

            Galime tvirtinti, kad juvelyrika visada buvo ženklu nusakančiu vieno asmens padėtį kito atžvilgiu. Šiais laikais be įprastinių statuso simbolių: vilos, jachtos ar asmeninio lėktuvo, būtinas atributas – keliasdešimties tūkstančių eurų vertės laikrodis. Iš tiesų, juk į restoraną ar teatrą neįvažiuosi su mašina ar, tuo labiau, lėktuvu. O laikrodis iš kart parodo asmens padėtį visuomenėje, nors laiko matavimo požiūriu jis vargu ar daug tikslesnis už pora šimtų litų kainuojantį laikrodį...

            Dėl tos pačios – momentalaus identifikavimo priežasties statuso ir mados juvelyrikos firmos (Chopard, Cartier, Joop ir kt.) savo logotipus didelėmis raidėmis įspaudžia ant išorinio žiedo paviršiaus...

            Praėjusio amžiaus ketvirtame dešimtmetyje dvi didžios moterys C.Chanel ir E.Chiaparelli sukūrė kostiumo juvelyriką. Dabartiniai tokios juvelyrikos pavyzdžiai tai dailūs (o kartais ir labai brangūs – įgyjantys statuso juvelyrikos bruožų) aksesuarai, priedas prie drabužio. Ši juvelyrika tiesiogiai susijusi su mados verslu ir vienas būdingiausių jos bruožų – dirbtinis tendencijų kūrimas. Vedančių juvelyrikos kompanijų atstovai, susirinkę Bazelio, Vencenzos ar Miuncheno mugėse, nusprendžia kokie akmenys, metalai, lydinių spalva ar grandelių pynimas bus madingi kitą sezoną. Galbūt mes esame senamadiški, bet nuo kada meno tendencijos apsprendžiamos mugėse? Tačiau kas juvelyriką laiko menu? Vokiečių juvelyras G.Krauss pasakė: „Gera juvelyrika – parduota juvelyrika...“

Mes nesame nusiteikę prieš madą, mes prieš  tai, kad šie grynai komerciniai produktai pateikiami (ir gana sėkmingai) kaip meno kūriniai. Šios situacijos absurdiškumą suvokia ir patys dizaineriai. Z.Popovitz, vienas iš keturių vedančiųjų „Lapponia“ – skandinavų juvelyrikos firmos, garsėjančios nepriekaištingu dirbinių dizainu, projektuotojų žurnalo „Schmuck“  paklaustas, kaip jis supranta reklaminį šūkį „Lapponia. The Art“ atsakė: „Tai sugalvojo marketingo skyrius. Mūsų firma gamina papuošalus. Menas kelia egzistencinius klausimus. Vargu ar įmanoma šių priešingų polių sintezė“...

Mada ir mados juvelyrika – vartotojiškos visuomenės simbolis, masinės manipuliacinės kultūros atributas, „būti“ keičiantis į „turėti“. Jos dėka susiformavo nuomonė, kad juvelyrika – aksesuaras, priedas prie drabužio, menkavertis blizgutis. Tokį požiūrį propaguoja mados dizaineriai. G. Armani yra pareiškęs: „ Geriausia juvelyrika yra televizija...“ Mados papuošalų „galiojimo laikas“ prilygsta madingo rūbo egzistavimo trukmei, t.y. daugiausia vieną sezoną, nes madingas reiškinys ar daiktas iš principo yra trumpalaikis, todėl būti madingu reiškia beviltiškai stengtis būti aktualiu, pastoviai atnaujinti garderobą bei papuošalus, laviruoti tarp noro būti originaliu ir tuo, ką anglai apibūdina žodeliu „in“.

Reiklesniems, ieškantiems originalumo, žmonėms neužtenka masinės gamybos papuošalų. Jų poreikius turėtų patenkinti autorinė juvelyrika bei aukščiausia jos rūšis- „vienetiniai darbai“. Be didesnių diskusijų daugelis pripažįsta, jog šie darbai yra meninės juvelyrikos objektai. Tačiau, kas yra meninė juvelyrika, kokiais kriterijais vadovaudamiesi mes pvz. žiedą vadiname „menu“?

Mums nepriimtinas meno skaidymas į įvairias šakas bei jo klasifikavimas. Be abejo, toks „sudėliojimas į stalčiukus“, remiantis siauromis specifinėmis meno šakos kategorijomis, palengvina lyginamąją reiškinių analizę, tačiau šis būdas neaprėpia platesnio konteksto („per medį nemato miško“). Tuo labiau, kad šiuolaikinės estetikos kryptys (poststruktualizmas, dekonstruktyvizmas, neopragmatizmas) meno objektą ar reiškinį skatina analizuoti remiantis praktiniu patyrimu, atsižvelgiant į kuo platesnį kultūrinį bei socialinį foną.

Deja, juvelyrika vis dar nagrinėjama kaip specifinė taikomosios dailės sritis, nekreipiant dėmesio į vyraujančias šiuolaikinio meno tendencijas, žiūrint į ją, kaip į specializuotą dailės rūšį, kurios specifiką apibrėžia vien tik amato aspektai. Tačiau ar rankų darbas, amato bei įvairių technikų ir medžiagų panaudojimas, vienetinė produkcija yra būtina ir pakankama sąlyga, kad gaminį galėtume pavadinti meno objektu? Ar tai ne tas pat, jei paveikslą mes vertintume pagal dažus bei atlikimo techniką. Žinoma, tapybą galima skirstyti į aliejinę, akvarelę, freską ir pan., tačiau visa tai liečia technologiją, o ne meną. Ir tai nėra, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, vien tik semantinė problema, o esminis juvelyro kaip menininko apsisprendimo, o tuo pačiu ir jo kūrinių vertinimo taškas. Nuo to priklauso ar juvelyrikos dirbinius vertinsime pagal taikomosios dailės kriterijus (kur svarbiausia amato įvaldymas ir rankų darbas), ar juvelyrika laikysime, kad ir marginalia, šiuolaikinio meno šaka.

Europoje toks kardinalus juvelyrikos suvokimo lūžis įvyko apie 70-uosius praėjusio šimtmečio metus, kai į juvelyriką atėjo ne buvę pameistriai, praėję visas auksakalystės pakopas, o menininkai baigę meno akademijas, žmonės, kurių nebetenkino juvelyrikos, kaip statuso ar madingo papuošalo samprata. Geriausiai tai išreiškė P.Scubic pasakęs: „Mes kursime meną. Tai revoliucija“.

Jei pažvelgsime į paskutinių penkiasdešimties metų meno istoriją, pastebėsime, kad yra tam tikras atotrūkis tarp naujo šiuolaikinio meno stiliaus atsiradimo ir jo pasirodymo juvelyrikoje. Pavyzdžiui, minimalizmas juvelyrikoje pasirodė tik apie 60-uosius, aštuoniasdešimtųjų eksperimentinę juvelyriką įkvėpė perfomansai ir akcionizmas, sukrėtę meno pasaulį dvidešimt metų anksčiau. Vaizduojamųjų menų: skulptūros, tapybos ar architektūros adaptacija juvelyrikoje akivaizdžiai rodo, kad šis procesas vyksta tik kardinaliai pakeitus patį juvelyrikos supratimą. Priežastis aiški: juvelyrika negali egzistuoti atskirai nuo kūno. Juvelyrinis darbas yra daugiau nei vien tik forma, atvaizdas ar skulptūra. Būtent jungtyje su kūnu, tada kai žmogus užsideda kūrinį, tai tampa juvelyrika. Ji „gyvena“ tik ant žmogaus, idealiu atveju tai tampa savotiška žmogaus ir kūrinio simbiozė...

Tokių menininkų kaip O.Künzli, G.Rothman, P.Degen, G.Bakker dėka juvelyrika tapo visuotinai pripažinta meno šaka. O jų darbai – šiuolaikinio meno klasika, praplėtę juvelyrikos supratimą.

Dabartiniu metu galima sakyti, kad juvelyrika „pasivijo“ vaizduojamuosius menus ir jų vystymasis vyksta lygiagrečiai. Pats „postmodernizmo“ terminas reiškia, kad „mene jau viskas buvo“, kad tiesinės meno vystymosi galimybės išsemtos. Ieškant išeities buvo prieita prie išvados, kurią geriausiai išreiškė L.Wittgenstein: „Estetika ir etika yra vienas“. Jei menas nebegali būti originalus, tai gal jis gali būti bent aktualus? Gal šiandien menas, labiau nei bet kada, turi atidžiai sekti visuomenėje vykstančius kultūrinius, socialinius, technologinius pokyčius, ir juos kritiškai komentuoti? Ar menas, besidomintis tik estetinėmis – dekoratyvinėmis problemomis (menas – menu), yra aktualus? Ar tokiu atveju jis netampa tik gražiu bei brangiu kultūrinio elito žaisliuku, o juvelyrika – pasiturinčių žmonių puošybos elementu? O gal menas gali aktyviai reaguoti į visuomenėje vykstančius procesus, t.y. būti socialiai angažuotas? O gal menas savo „interpretacijos erdvėje“ (U.Eco) gali išprovokuoti meno vartotoją interaktyviam, kritiniam dialogui, tapti apmąstymų impulsu?

Į visus šiuos klausimus bando atsakyti „vėlyvojo postmodernizmo“ ir globalizmo kūdikis – kontekstualizmas. Jam būdingas tolesnis tradicinių priemonių atsisakymas, platus skaitmeninės technikos naudojimas, multimedializmas, reportažinis pateikimo būdas, kai menas vėl atsisuka į realybę ir peržengęs estetines kategorijas aktyviai ir net drastiškai reaguoja į „dabar“. Ryškiausias šios krypties atstovas juvelyrikoje – B.Shobinger.

Lietuvoje, kuri sovietinės okupacijos metais buvo atkirsta nuo pasaulinių juvelyrikos vystymosi tendencijų, tokių menininkų kaip F.Daukantas, K.Simanonis, A.Šepkus, V.Matulionis, B.Stulgaitė, A.Gurevičius, S.Virpilaitis dėka susiformavo savitas „lietuviškas“ stilius, kuriam būdinga nepriekaištinga technika, amato įvaldymas, sidabro bei pusbrangių akmenų naudojimas, poetiškumas bei santūri estetika. Tačiau daugumos piliečių juvelyrikos supratimas apsiribojo lietais „rusiško“ aukso žiedais dirbtinio rubino akimis.

Juvelyrinių dirbinių deficitas, mados bei statuso firmų rinkoje nebuvimas, leido juvelyrams jaustis pakankamai komfortabiliai. Lietuvoje neįvyko „juvelyrikos revoliucija“, sukrėtusi Vakarų Europą ir pakėlusią autorinę juvelyriką į meno lygį. Autorinis darbas pas mus tvirtai užėmė papuošalo, o tuo pačiu ir mados objekto vietą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Plačioji publika ir toliau į juvelyrą žiūri kaip į statuso demonstravimo priemonę (prisiminkime „cepus“ ir „balvankes“) Lietuvoje menas baigiasi ten, kur prasideda praba.

Blogiausia, kad toks požiūris jaunus, turinčius meninių ambicijų žmones verčia rinktis ir studijuoti kitas meno šakas. Nors mes ir labai gerbiame dizaino katedros dėstytojus, gal vertėtų (nepaisant formalumų) bent magistratūros darbų meno vadovus rinkti iš žymiausių Lietuvos juvelyrų, ar bent jau rengti „vasaros akademijas“.

O kol kas (be kelių išimčių) mūsų juvelyrikoje klesti ne kontekstualizmas, o grynas komercializmas. Galerijos užverstos autoriniais „vienetiniais“ darbais. Darbais, kuriuose, geriausiu atveju, sprendžiamos formalios kompozicijos, technologinės ar amato problemos. Darbais, kurie nereikalauja gilesnės konteksto analizės, kuriuos galima vertinti mėgėjišku „gražu – negražu“ principu. Ar žodžiai „autorinis“ bei „vienetinis“ nusako darbo meninę vertę? Juk ir taburetė gali būti vienetinė...

Pagalvokime, ar daug šiandieninės Lietuvos juvelyrikos darbų atitinka šiuos P.Scubic žodžius: „Aš nekuriu papuošalų. Juvelyrika, kaip ir kiti menai, yra pranešimas, kurį menininkas perduoda per objektą, atskleidžia savo asmenybę, kelia jam svarbius klausimus ir sukelia atgarsį tame, kas žiūri, perka ir nešioja juvelyriką. Šiuo požiūriu neegzistuoja „tikra juvelyrika“, kaip ir nėra naudojamų medžiagų limito. Ar daiktas yra menas ar ne, apsprendžia jo kokybė, o ne medžiagos, iš kurių jis padarytas...

Vienas poetiškiausių skaitytų juvelyrikos apibūdinimų, sako kad ji yra: „langas ant žmogaus kūno, pro kurį matosi jo siela“.

Vargu, ar elementarus papuošalas atitinka tokio „lango“ sąvoką...

 Juvelyrikai neišvengiamai lemta balansuoti tarp meno ir mados. Ir nors pastaruoju metu šie du reiškiniai suartėjo (deja, ne meno naudai), esminis skirtumas išlieka. Pačiam autoriui reikia nuspręsti kuriuo keliu eiti, ar kurti papuošalus atsižvelgiant į vyraujančias tendencijas ir pirkėjų poreikius, ar eiti prieš srovę, kurti bekompromisinę juvelyriką ir (netgi nepaisant finansinių nuostolių) ugdyti publikos skonį.

Ir gal tada į meninės juvelyrikos darbus, prieš pradedant juos identifikuoti kaip apyrankę, žiedą, segę ir t.t. visų pirma bus žiūrima kaip į autoriaus išraišką, ženklą, simbolį ar manifestą, nešiojamą ant kūno, dialogo su aplinka formą, nešiotojo „vizitinę kortelę“ tokia pat individualia kaip ir jo pirštų antspaudai, ir pagaliau vienetinį, nepakartojimą meno kūrinį, lygiateisį tapybai, skulptūrai, instaliacijai ir visoms kitoms meninėms realybės vaizdavimo formoms...

 

P.S. Pagalvojome, kad vietoje šio teksto užtektų klausimo „Ar meno kūrinys gali būti nemadingas?“

Solveiga ir Alfredas Krivičiąi

 

į viršų