Naujoji re­li­gi­ja ir fe­ti­šis­ti­nė ju­ve­ly­ri­ka

kaip vie­na iš jos raiš­kos bū­dų

(S. ir A.Kri­vi­čių pa­skai­tos, skai­ty­tos nau­jo­sios re­li­gi­jos ne­ofi­tų kon­fe­ren­ci­jo­je, ste­nog­ra­ma)

Glia­dia na mir nelj­zia nie udiv­liat­sia

K.Prut­kov...

 

    Pas­ta­ruo­sius de­šimt­me­čius daug kal­ba­ma apie re­li­gi­jos mir­tį. Ši pro­ble­ma nė­ra nau­ja, ji pe­ri­odiš­kai kar­to­ja­si per vi­są žmo­ni­jos is­to­ri­ją. Re­a­liai tai reiš­kia dar vie­ną, ei­li­nę re­li­gi­jos kri­zę, kai se­na­sis ti­kė­ji­mas jau ne­be­pa­ten­ki­na, o nau­ja­sis dar­tik gims­ta. Se­nos for­mos bei ri­tu­a­lai mū­sų ne­be­jau­di­na,ar­ba jie taip įau­gę į kas­die­ny­bę, kad mes jų ne­be­jau­čia­me. Tai, kas se­niau at­ro­dė ne­įma­no­ma, da­bar ta­po įpras­ta. Kles­ti re­li­gi­jų pseu­do­sin­te­zė. Ka­ta­li­kas kal­ba apie re­in­kar­naciją, o va­ka­rie­čių srau­tas į in­duiz­mo aš­ra­mus ta­po toks mil­ži­niš­kas, kad in­dai šį ju­dė­ji­mą net­gi pa­va­di­no “kar­ma – co­la”. Ta­čiau to­kia “dva­si­nės vi­du­ti­ny­bės” fa­zė yra lai­ki­na. Po se­nų pa­sau­li­nių re­li­gi­jų sluoks­nių vis la­biau ryš­kė­ja Nau­jo­sios Re­li­gi­jos (NR) kon­tū­rai.Šių kon­tū­rų bei juos ly­din­čių reiš­ki­nių trum­pai ap­žval­gai ir yra skir­ta ši pa­skai­ta.

    Di­de­lė re­li­gi­jų įvai­ro­vė le­mia ir re­li­gi­jos api­brė­ži­mų įvai­ro­vę bei pro­ble­ma­tiš­ku­mą.Dar dau­giau,nė­ra vie­nin­gos nuo­mo­nės ir dėl re­li­gi­jos san­da­ros. Vis dėl­to, pas­ta­ruo­ju me­tu įsi­ga­lė­jo kon­cep­ci­ja, kad re­li­gi­jai bū­din­gos trys su­dė­ti­nės da­lys: dok­tri­na,  kul­tas (ri­tu­a­lai) ir baž­ny­čia (or­ga­ni­za­ci­ja). Spręs­da­ma re­li­gi­jos at­si­ra­di­mo pro­ble­mą, re­li­gi­jo­ty­ra pa­pras­tai nu­ro­do tri­jų rū­šių veiks­nius: so­cia­li­nius, gno­se­o­lo­gi­nius ir emo­ci­nius. Le­mia­mą reikš­mę tu­ri du pir­mie­ji, nes žmo­nių psi­chi­ka yra so­cia­liai de­ter­mi­nuo­ta. So­cia­li­nių veiks­nių są­vo­ka ap­ima ir žmo­gaus san­ty­kius su gam­ta bei vi­suo­me­ne. Šie veiks­niai tu­ri įta­kos ir gno­se­o­lo­gi­niams: esant tam tik­roms vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mo są­ly­goms, pa­ži­ni­mo pro­ce­se ky­la ir ati­tin­ka­mos re­li­gi­nės idė­jos.

    Ki­taip sa­kant, re­li­gi­ja sa­vo es­me ir kil­me vi­sų pir­ma yra so­cia­li­nis, o ne ant­ro­po­lo­gi­nis reiš­ki­nys.

    Tuo re­mian­tis, nau­jo­sios re­li­gi­jos ty­ri­mams pa­si­rin­ko­me re­li­gi­jos so­cio­lo­gi­ją, ku­rios vie­no iš kū­rė­jų E.Durk­hei­mo po­žiū­riu, re­li­gi­ja yra sim­bo­li­nė vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mo raiš­ka. Pa­ti vi­suo­me­nė yra ob­jek­ty­vi re­a­li­ja sui ge­ne­ris, ku­ri ne­ga­li bū­ti su­ta­pa­ti­na­ma su in­di­vi­dų at­ski­ry­bė­mis, to­dėl eg­zis­tuo­ja re­a­lūs so­cia­li­niai fak­tai ir vie­nas iš jų yra re­li­gi­ja.

    Ga­li kil­ti klau­si­mas, ko­dėl ty­ri­nė­da­mi nau­jo­sios re­li­gi­jos užuo­maz­gas, krei­pia­me dė­me­sį į to­kias ele­men­ta­rias re­li­gi­nio gy­ve­ni­mo for­mas kaip ani­miz­mas, to­te­miz­mas, fe­ti­šiz­mas ir pan. Lo­giš­ka bū­tų gal­vo­ti,kad ši re­li­gi­ja, at­si­rė­mu­si į di­dži­ą­sias pa­sau­li­nes re­li­gi­jas, tu­rė­tų bū­ti jei ne mo­no­teis­ti­nė, tai bent tu­rė­ti die­vy­bių pan­te­o­ną.

    Mes ma­no­me, kad šiuo­lai­ki­nės tech­no­lo­gi­jos, ma­si­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos prie­mo­nės, vir­tu­a­li re­a­ly­bė iš prin­ci­po pa­kei­tė pa­sau­lį. Žmo­gus vėl li­ko vie­nas prieš pa­sau­lį, ki­to­kį pa­sau­lį, pa­sau­lį ku­ris vėl ta­po sve­ti­mas, ne tik ne­pa­žin­tas, bet ir ne­pa­ži­nus. Šiuo at­žvil­giu jis ne­daug ski­ria­si nuo pir­mykš­čio žmo­gaus, su pa­gar­bia bai­me ste­bė­ju­sio ir ban­džiu­sio su­vok­ti pa­sau­lį bei jo tvar­ką. Su­vok­ti jė­gas ir dės­nius, ku­rių rė­muo­se jis gy­ve­na, ku­rių ap­skai­čiuo­ti ir nu­ma­ty­ti jis ne­pa­jė­gia ir vi­sam šia­me cha­o­se įžvelg­ti pras­mę bei tiks­lą… ir ta­da į pa­gal­bą at­ei­na re­li­gi­ja…

 

 

 

To­te­miz­mas

 

          To­te­mas (odžib­vių k. ot–otem – jo gi­mi­nė) – žvė­ris, au­ga­las,

          daik­tas ar gam­tos reiš­ki­nys – re­li­gi­nio gar­bi­ni­mo ob­jek­tas,

          lai­ko­mas gi­mi­nės, kla­no, gen­ties mi­ti­nio pro­tė­vio glo­bė­jo įsi-

          kū­ni­ji­mu. Gar­bi­ni­mo ob­jek­tą vaiz­duo­jan­ti fi­gū­ra, pie­ši­nys.

 

    Šio­je ele­men­ta­rio­je re­li­gi­nio gy­ve­ni­mo for­mo­je pir­mą kar­tą at­si­ran­da daik­tų skirs­ty­mas į sak­ra­lius ir pro­fa­ni­nius, at­si­žvel­giant į jų ry­šį su to­te­mu. Ji­sai pats (to­te­mas) įkū­ni­ja daik­to sak­ra­lu­mą. To­te­miz­me daik­to at­vaiz­das, pa­va­di­ni­mas ar­ba em­ble­ma daž­nai yra šven­tes­ni už pa­tį to­te­mą.

    Ne­sun­ku pa­ste­bė­ti ana­lo­gi­ją tarp em­ble­mos ir her­bo ar vė­lia­vos. Tam­pa aiš­ku, ko­dėl ne­te­kus vė­lia­vos, ko­vi­nis da­li­nys in­for­muo­ja­mas ar ke­liant vals­ty­bi­nę vė­lia­vą, pri­va­lu at­si­sto­ti.

    Be­je, tiek da­bar­ty­je, tiek is­to­ri­jo­je ma­to­me vi­suo­me­nę be pa­lio­vos ku­riant iš nie­ko sak­ra­li­nius daik­tus. Pa­gar­bu­mas, įkve­pia­mas žmo­nių, ku­riems su­teik­tos aukš­tos vi­suo­me­ni­nės pa­rei­gos, yra tos pa­čios pri­gim­ties kaip ir re­li­gi­nė pa­gar­ba. Jis iš­reiš­kia­mas tais pa­čiais veiks­mais: nuo aukš­to as­mens lai­ko­si ato­kiau, prie jo pri­siar­ti­na­ma at­sar­giau, ben­drau­ja­ma ki­to­kia kal­ba, ki­to­kiais ges­tais ne­gu tie, ku­rie įpras­ti ben­drau­jant su pa­pras­tais mir­tin­gai­siais. Šių lai­kų po­li­ti­kus ga­li­me lai­ky­ti žy­nių bei ša­ma­nų ati­tik­me­ni­mis, ku­riems pri­ski­ria­mos ypa­tin­gos pa­rei­gos bei pri­vi­le­gi­jos, kaip pa­vyz­džiui: ri­tu­a­li­nis to­te­mo val­gy­mas. Ta­da po­sa­kis “Su­ėdė Lie­tu­vą” įgy­ja ki­tą – gi­liai sak­ra­li­nę pras­mę.

    Pa­žvel­ki­me, kaip et­no­gra­fai ap­ra­šo ko­ro­bo­rį – to­te­mi­nio kla­no su­ėji­mus, ku­riuo­se at­lie­ka­mos re­li­gi­nės apei­gos:

    “…Ko­ro­bo­ris – su­ei­gos, ku­rio­se kla­no na­rys pa­ti­ria vi­di­nę trans­for­ma­ci­ją. Jis jau­čia, kad jį val­do, stu­mia kaž­ko­kia iš­ori­nė ga­lia, ver­čian­ti gal­vo­ti ir veik­ti ki­taip ne­gu įpras­ta, ir jam at­ro­do, kad jis jau ne­be jis. At­ro­do, lyg jis bū­tų vir­tęs nau­ja bū­ty­be: puoš­me­nos, ku­rio­mis jis ap­si­kars­tęs, įvai­rios kau­kės, ku­rio­mis jis pri­si­den­gęs vei­dą, ma­te­ria­liai iš­reiš­kia tą vi­di­nę trans­for­ma­ci­ją, juo la­biau kad jis pats ją są­ly­go­ja. O ka­dan­gi tuo pa­čiu me­tu vi­si jo ben­drai ir­gi jau­čia­si pa­kei­tę pa­vi­da­lą ir iš­reiš­kia sa­vo jaus­mus klyks­mais, mos­tais, sa­vo elg­se­na, vis­kas vyks­ta taip, lyg jis iš­ties bū­tų per­kel­tas į ypa­tin­gą pa­sau­lį, vi­siš­kai skir­tin­gą nuo to, kur jis pa­pras­tai gy­ve­na, į ap­lin­ką, knibž­dan­čią ne­pa­pras­tai in­ten­sy­vių jė­gų, ku­rios jį už­tvin­do ir pa­kei­čia. Kaip ši­to­kia pa­tir­tis, ga­lų ga­le, ne­įti­kins jo, kad iš tie­sų eg­zis­tuo­ja du skir­tin­gi ir tar­pu­sa­vy­je ne­su­ly­gi­na­mi pa­sau­liai? Vie­nas – tas, kur jis van­giai vel­ka sa­vo kas­die­nio gy­ve­ni­mo naš­tą; į ki­tą, at­virkš­čiai, jis ne­ga­li pra­si­skverb­ti iš­syk ne­už­mez­gęs ry­šių su ne­pa­pras­to­mis ga­lio­mis, įe­lek­tri­nan­čio­mis jį iki šė­lo. Pir­ma­sis – pro­ta­niš­kas, kas­die­nis, ant­ra­sis – sak­ra­li­nių, šven­tų daik­tų pa­sau­lis…” (E.Durk­heim. Ele­men­ta­rios re­li­gi­nio gy­ve­ni­mo for­mos)

    Bet juk tai – stul­bi­nan­čiai tiks­lus spor­to sir­ga­lių el­ge­sio rung­ty­nių me­tu ap­ra­šy­mas! Jie ren­gia­si dra­bu­žiais su to­te­mi­nių kla­nų (klu­bų) em­ble­mo­mis, ke­pu­rė­mis, ša­li­kė­liais, da­žo­si klu­bo spal­vo­mis vei­dą ar net vi­są kū­ną ir t.t. Rung­ty­nės – tai ko­ro­bo­ris šian­dien! Bė­da ta­me, kad ten su­si­du­ria prie­šin­gų to­te­mų kla­nai, to­dėl vals­ty­bių pa­stan­gos iš­veng­ti “ka­ro” yra klai­din­gos sa­vo es­me. Po­li­ci­nė­mis prie­mo­nė­mis re­li­gi­nių kon­flik­tų ne­iš­sprę­si!

    Pa­nag­ri­nė­ki­me ki­tą pla­čiai pa­pli­tu­sį pa­sau­ly­je to­te­mi­nį kla­ną – bai­ke­rius. Jei tu va­žiuo­ji mo­to­cik­lu – esi žmo­gus ant mo­to­cik­lo, ta­čiau jei ei­si gat­ve ap­si­avęs il­ga­au­lius ba­tus, mū­vė­da­mas odi­nes kel­nes, dė­vė­da­mas odi­nę striu­kę, bū­si mo­men­ta­liai iden­ti­fi­kuo­tas kaip bai­ke­ris. Va­sa­ros me­tu už­ten­ka ska­re­lės, bei ta­tui­ruo­čių, ku­rios ap­la­mai bū­din­gos to­te­miz­mui. Už­su­ki­me į bai­ke­rių par­duo­tu­vę: čia ra­si­me vis­ko: ava­ly­nės, striu­kių, ki­tų odi­nių ga­mi­nių, to­te­mi­nės ju­ve­ly­ri­kos, net­gi mo­to­cik­lų pla­ka­tų, bet ne pa­čius mo­to­cik­lus! Ir nors tar­pu­sa­vy­je kla­no na­riai daž­nai kal­ba­si aie sa­vo to­te­mą – “bai­ką”, ne­sun­ku pa­ste­bė­ti, kad to­te­mi­nio kla­no na­rį api­brė­žia ne to­te­mi­nio daik­to tu­rė­ji­mas, o jo iš­vaiz­da bei ap­ran­ga. Ir čia ga­li­me su­for­mu­luo­ti vie­ną iš nau­jo­sios re­li­gi­jos pos­tu­latų: “Tu esi tai, kas at­ro­dai”.

    O kas, jei ne to­te­miz­mo ap­raiš­ka yra fir­mų lo­go­ti­pai ant dar­buo­to­jų dra­bu­žių bei au­to­mo­bi­lių?

    No­rė­tu­me pa­ste­bė­ti, kad to­te­miz­me nė­ra Va­ka­rų kul­tū­rai bū­din­go “ar­ba-ar­ba”, ki­taip va­di­na­mo “tre­čio ne­ga­li­mu­mo prin­ci­po”. Tas pats daik­tas tuo pa­čiu ga­li bū­ti ir ki­tas – to­te­mi­nio kla­no na­riai sa­ve ta­pa­ti­na su to­te­mu, kar­tu su­vok­da­mi sa­vo in­di­vi­du­a­lu­mą.

    To­te­mi­nis kul­tas su­si­jęs ne su vie­nais ar ki­tais kon­kre­čiais daik­tais, o su kaž­ko­kia jė­ga, pa­skli­du­sia ir per­smel­ku­sia daik­tus. Šven­tas pra­das, ga­lia, dva­sia, at­gam­tiš­ka jė­ga, ku­ri nė­ra įsi­tvir­ti­nu­si ko­kia­me nors api­brėž­ta­me ob­jek­te, nė­ra įsi­kū­ni­ju­si nie­kur ir ji yra vi­sur, va­di­na­ma įvai­riai: wa­kan, oren­da, ma­ni­ton, sga­na, bet la­biau­siai pa­pli­to ma­na są­vo­ka.

    Pa­ty­ri­nė­ki­me nau­jo­sios re­li­gi­jos Ma­nos raiš­ką bei jos vei­ki­mo bū­dus nū­die­nos pa­sau­ly­je.

 

 

Fe­ti­šai

 

Fe­ti­šas (pranc. Fe­ti­che – pa­da­ry­tas daik­tas, amu­le­tas, ta­lis­ma­nas) – gar­bi­na­mas daik­tas ti­kint, kad ja­me įsi­kū­ni­ju­si ant­gam­ti­nė ga­lia.

Gar­bi­nant fe­ti­šą žmo­gus ti­ki­si jo pa­lan­ku­mo ir ma­no įgy­si­ąs žmo­gui im­po­nuo­jan­čių  fe­ti­šo sa­vy­bių. Fe­ti­šiz­mas – vie­na iš ani­miz­mo for­mų.

 

Pi­ni­gai – vi­suo­ti­nai pri­im­tas ma­te­ria­li­nės ge­ro­vės sim­bo­lis, abst­rak­ti vi­sų že­miš­kų­jų gė­ry­bių for­ma.

    La­bai įdo­mu pa­nag­ri­nė­ti pi­ni­gų sim­bo­li­ką. Vals­ty­bė ant jų spaus­di­na sa­vo to­te­mi­nių bū­ty­bių at­vaiz­dus, dar dau­giau, griež­tai pa­gal ma­nos tu­rė­ji­mo laips­nį. Ar­gi ne­įdo­mu, kad Dau­kan­tas tu­ri šim­tą kar­tų dau­giau ga­lios už Že­mai­tę, o Da­rius ir Gi­rė­nas kar­tu – tik de­šimt kar­tų? Ar­gi ne ma­giš­ka, kad Vals­ty­bės to­te­mas – Vy­tis, ma­to­si tik lai­kant ban­kno­tą prieš švie­są?

 

    Dau­ge­lis nau­jo­sios re­li­gi­jos ty­ri­nė­ti­jų klai­din­gai ma­no, kad vei­kiant ora­li­niam – ana­li­niam wow fak­to­riui (V.Pe­le­vin), pi­ni­gai yra sa­vai­mi­nė ver­ty­bė, daik­tas sa­vy­je. Mes no­ri­me pa­brėž­ti, kad pi­ni­gai yra bū­ti­na, bet ne­pa­kan­ka­ma iš­si­gel­bė­ji­mo prie­mo­nė, kad tai tik dar vie­nas ma­nos raiš­kos bū­dų.

    Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­ja su­kū­rė po­sa­kį: “Ti­me is mo­ney”. Nau­jo­ji re­li­gi­ja tei­gia: “Mo­ney is Ti­me”. Iš tik­ro – ke­lias­de­šimt tūks­tan­čių pi­ni­gi­nių vie­ne­tų ir plas­ti­nių ope­ra­ci­jų dė­ka, še­šias­de­šimt­me­tis virs­ta tris­de­šimt­me­čiu t.y. nu­si­per­ka lai­ką, pa­su­ka jį at­gal. No­ri­me pa­brėž­ti, kad tai nė­ra sub­jek­ty­vus vir­smas – tai sak­ra­li­nis nau­jo­sios re­li­gi­jos veiks­mas, ku­rio­je ob­jek­ty­vu yra tai, kas sub­jek­ty­vu, ku­rio­je įvaiz­dis yra vis­kas, t.y. kaip jau mi­nė­jo­me, tu esi tai, kas at­ro­dai.

    “Pi­ni­gai ne­kve­pia” – ki­tas, pla­čiai pa­pli­tęs po­sa­kis. “Pi­ni­gai – kve­pia” – tei­gia nau­jo­ji re­li­gi­ja. Kve­pia bran­giais kve­pa­lais, iš­tai­gin­gų au­to­mo­bi­lių oda, ga­liau­siai kve­pia jau­nys­te. Jei pir­mas po­sa­kis ban­dė sie­ti pi­ni­gus ir mo­ra­lę, tai nau­jo­ji re­li­gi­ja to­ta­liai at­me­ta šias są­sa­jas. Ir ap­la­mai: “Jei tu toks pro­tin­gas, tai kur ta­vo pi­ni­gai?”

    Pa­pli­tus at­si­skai­ty­mui kre­di­ti­nė­mis kor­te­lė­mis bei če­kiais, re­a­lus ban­kno­tų pluoš­tų tu­rė­ji­mas pra­ra­do sa­vo kaip fe­ti­šo ar­ba sta­tu­so de­monst­ra­vi­mo sim­bo­lį. At­virkš­čiai, žmo­gus iš­si­trau­kęs pi­ni­gi­nę pri­kimš­tą pi­ni­gų de­monst­ruo­ja ne sa­vo tur­tin­gu­mą, o grei­čiau pri­klau­so­my­bę kri­mi­na­li­niam pa­sau­liui. Pi­ni­gai vis la­biau tam­pa me­na­mi (pa­na­šūs į ma­te­ma­ti­ko­je var­to­ja­mą skai­čių “i”, ku­ris nė­ra re­a­lus, ta­čiau su juo at­lie­ka­mi re­a­lūs skai­čia­vi­mai). Kre­di­ti­nė kor­te­lė yra “de­mo­kra­tiška” – ne­ro­do pi­ni­gų kie­kio, ji ga­li “tu­rė­ti” de­šimt ar de­šimt tūks­ta­čių pi­ni­gi­nių vie­ne­tų, vie­ne­tų ku­rie eg­zis­tuo­ja trans­cen­dan­ta­lio­je ban­ki­nių at­si­skai­ty­mų erd­vė­je – mis­ti­nė­je ma­nos erd­vė­je.

    Nau­jo­sios re­li­gi­jos po­žiū­riu, daik­to ma­te­ria­li­nė ver­tė ne­tu­ri le­mia­mos reikš­mės. Tiek vie­no li­to tiek tūks­tan­čio li­tų ver­tės daik­te yra ta pa­ti ma­na. Kaip ana­lo­gi­ją ga­li­me pa­teik­ti bu­dis­ti­nį mal­dos ma­lū­nė­lį: ne­svar­bu iš ko jis pa­da­ry­tas – iš auk­so ar me­džio – svar­bu tik ra­to ap­si­su­ki­mų skai­čius. Kuo dau­giau var­to­ji – tuo dau­giau įgau­ni ma­nos. Šiuo at­žvil­giu to­bu­las yra vien­kar­ti­nis daik­tas, daik­tas ge­riau­siai at­spin­din­tis nau­jo­sios re­li­gi­jos dva­sią. Tai­gi, ne pi­ni­gų tu­rė­ji­mas, ne jų kie­kis, o lei­di­mas lei­džia ma­nai skleis­tis bei reikš­tis per as­me­nį. O šį sklei­di­mą reg­la­men­tuo­ja ma­da ir re­kla­ma.

 

  MA­DA

 

    Ma­da kaip el­ge­sio ap­ran­gos ir gy­ve­ni­mo bū­do ko­pi­ja­vi­mo for­ma eg­zis­ta­vo nuo ne­at­me­na­mų lai­kų. Rem­da­mie­si prin­ci­pu: “pa­na­šus gim­do pa­na­šų”, že­mes­ni so­cia­li­niai sluoks­niai mėg­džio­jo val­dan­čios gru­pės ap­ran­gą bei įpro­čius. Vys­tan­tis griež­tai api­brėž­tai vi­suo­me­nės hie­rar­chi­nei struk­tū­rai, at­ski­riems vi­suo­me­nės sluoks­nių dra­bu­žiams bu­vo įves­tos griež­tos tai­syk­lės, reg­la­men­tuo­jan­čios dra­bu­žių me­džia­gas, šy­dų il­gį ir net­gi sa­gų skai­čių.

    Tais lai­kais ap­ran­gos sti­lius kei­tė­si dau­giau kul­tū­ri­nių mai­nų, tech­no­lo­gi­nių at­ra­di­mų bei laips­niš­ko ger­bū­vio di­dė­ji­mo dė­ka. Ma­dos di­zai­ne­rių, kaip to­kių ne­eg­zis­ta­vo, bu­vo pa­pras­ti siu­vė­jai, o ma­dos ten­den­ci­jas dik­ta­vo tur­tin­gas bei iš­si­la­vi­nęs eli­tas. XXa. pra­džio­je at­si­ra­dus ki­ne­ma­tog­ra­fui, iš­ryš­kė­jo kos­tiu­mų dai­li­nin­kų įta­ka. Ki­no žvaigž­džių dra­bu­žius, el­ge­sį, ma­nie­ras mil­ži­niš­ko fil­mų ko­pi­jų kie­kio dė­ka, pra­dė­jo mėg­džio­ti mi­li­jo­nai žmo­nių vi­sa­me pa­sau­ly­je. Ir ta­da ma­dą pa­ste­bė­jo biz­nis…

    Da­bar tai – mil­ži­niš­kas vo­ra­tin­klis, ap­raiz­gęs vi­są že­mę, vo­ra­tin­klis ku­ria­me ne­at­sie­ja­mai su­si­py­nę ma­da, re­kla­ma ir ži­niask­lai­da. Vo­ra­tin­klis, ku­ris reg­la­men­tuo  ja ir unifikuoja ne tik drabužius, bet ir absoliučiai visą gyvenimą. Šiandien žmogų ne tik sutinka, bet ir palydi pagal drabužį. Politikas, ryšintis“neteisingą” kaklaraištį, pasmerktas žlugti. Žmogus, vaidinantis visuomeniniame gyvenime tam tikrą rolę, turi atitikti tos rolės stereotipą. Šiandieninis gyvenimas – tai kostiumų teatras…

    Šiuo­lai­ki­nės ma­dos “žvaigž­dės” – tai ne se­no­sios kul­tū­ros eli­to at­sto­vai, o top mo­de­liai. Kad bū­tum “žvaigž­dė”, ne­rei­kia pro­to, ta­len­to, iš­si­la­vi­ni­mo. Mo­de­liu  ne­tam­pa­ma, jis iš­ren­ka­mas. Jau­nys­tė bei mat­me­nys – bū­ti­na ir pa­kan­ka­ma są­ly­ga.

Toks as­muo ide­a­liai tin­ka pro­jek­ci­jai ir iden­ti­fi­ka­vi­mui – nau­jo­sios re­li­gi­jos re­li­gi­nei prak­ti­kai. Žvaigž­dės nu­si­lei­do ant že­mės…

Top-mo­de­liai aki­vaiz­džiai de­monst­ruo­ja, kad ga­li­ma pa­siek­ti vie­ną iš di­džiau­sių nau­jo­sios re­li­gi­jos tiks­lų: “Di­dži­ą­ją Tuš­tu­mą” – sa­vo­tiš­ką an­ti­nir­va­ną – ku­ri pa­sie­kia­ma at­si­ri­bo­jus nuo vi­di­nio pa­sau­lio ir mak­si­ma­liai su­si­tel­kus ties iš­ori­niu, ma­te­ria­liu pa­sau­liu. Iš­ori­nis spin­de­sys – nau­jo­sios re­li­gi­jos do­ro­vi­nė ver­ty­bė. Tai kar­di­na­liai ker­ta­si su se­nų­jų kul­tū­rų mo­ra­li­nė­mis ver­ty­bė­mis. Ta­čiau pri­si­min­ki­me krikš­čio­ny­bės at­si­ra­di­mo lai­kus: krikš­čio­niš­ka mo­ra­lė ir­gi vi­siš­kai sky­rė­si nuo vy­rau­jan­čios Ro­mos im­pe­ri­jos mo­ra­lės. Šian­dien nau­jo­sios re­li­gi­jos adep­tų nie­kas ne­ka­bi­na ant stul­pų ir ne­ve­da į am­fi­te­at­rus kad juos su­dras­ky­tų žvė­rys. Švel­ni el­ge­sio nor­mų re­vo­liu­ci­ja vyks­ta to­le­ran­ci­jos, ku­ri pa­sie­kė to­kį ly­gį, kad vir­to pa­pras­čiau­siu abe­jin­gu­mu, dė­ka.

    Pa­žvel­ki­me, kaip iden­ti­fi­ka­ci­ja, ma­dos ku­ria­mas įvaiz­dis, žmo­gų ki­tų aky­se pa­ver­čia tuo, kas yra vi­siš­kai prie­šin­ga jo ru­di­men­ti­nėms mo­ra­lės nor­moms: “Tik­ras vy­ras”, ma­cho, pla­y­boy – su pa­nie­ka kal­ba apie gė­jus, pa­brėž­ti­nai de­monst­ruo­ja sa­vo pa­jė­gu­mą – tiek fi­nan­si­nį, tiek fi­zi­nį, ku­ris pa­si­reiš­kia dė­vint ma­din­gus ir su­per­bran­gius ap­rė­dus, bei kul­ti­vuo­jant bo­dy-buil­ding. Ta­čiau žy­miau­si ma­dų dik­ta­to­riai yra ho­mo­sek­su­a­lai, kū­no kul­tą šia­me am­žiu­je pro­pa­guo­ti pra­dė­jo ir­gi jie. Pil­nam pa­veiks­lui pri­dė­ki­me da­žy­tus plau­kus bei auk­si­nį aus­ka­rą au­sy­je, ku­ris, pa­ly­gin­ti ne­se­niai, bu­vo gė­jų iden­ti­fi­ka­ci­jos po­žy­mis…

    Vie­nas iš ma­dos di­zai­ne­rių tie­siai pa­sa­kė: “…da­bar jie at­ro­do di­des­ni gė­jai ne­gu mes…”

    Kaip ne­tei­sin­gą rei­kia at­mes­ti prie­lai­dą, kad “ma­chiz­mas” – tai pa­slėp­tas ar la­ten­ti­nis ho­mo­sek­su­a­liz­mas. Ne, tai vi­sus šiuos daik­tus per­smel­kian­ti ma­na ver­čia vy­rą dė­vė­ti ki­tos, vi­siš­kai prie­šin­gos jam sub­kul­tū­ros atri­bu­tus.

    Kaip sa­kė CNN sa­vi­nin­kas T.Tur­ner: “Įvy­kis pa­sens­ta tuo me­tu, kai jis įvyks­ta”. Se­ki­mas ma­da – be­vil­tiš­kas mė­gi­ni­mas bū­ti ak­tu­a­liu, nes vos tik įsi­gi­jęs ma­din­gą daik­tą, tu jau esi nuo­ša­ly­je. Ma­da – tai bė­gi­mas (var­to­ji­mas) iš vi­sų jė­gų, kad lik­tum vie­no­je vie­to­je. Ma­da, ma­din­gas daik­tas – tai nuo­la­ti­nė nau­jo­sios re­li­gi­jos sac­rum ak­tu­a­li­za­ci­ja…

    Ma­dos žur­na­lai ir TV lai­dos su­for­muo­ja nuo­mo­nę, kad spuo­gas ant kak­tos – nuo­dė­mė, kad sek­sas – svar­biau už mei­lę, ma­lo­nu­mas – už pa­rei­gą, jaus­mai ir emo­ci­jos su­siau­ri­na­mos iki ins­tink­tų ly­gio. Vei­das ant žur­na­lo ne­reiš­kia, kad as­muo ką nors at­li­ko, vei­das ant žur­na­lo reiš­kia, kad jis taip at­ro­do. Ma­dų di­zai­ne­riai, tar­si sa­vo­tiš­ki ved­liai, nu­ro­do li­ku­siai žmo­ni­jai, ku­riuos daik­tus var­to­ti, bet ir jie tė­ra ma­nos įran­kiai, Ma­nos, ku­ri reiš­kia­si re­kla­mi­nia­me-in­for­ma­ci­nia­me lau­ke.

 

 RE­KLA­MA

 

Pa­ti re­kla­mos es­mė yra gi­liai fe­ti­šis­ti­nė – pa­ro­dy­ti, jog re­kla­muo­ja­mas daik­tas yra ver­tes­nis, ge­res­nis ir vi­sais at­žvil­giais to­bu­las, kad bū­tent ja­me yra dau­giau­sia ma­nos. Re­kla­ma pa­tei­kia ne daik­tą, o ki­tą gy­ve­ni­mo bū­dą, o jei dar tiks­liau – ki­tą gy­ve­ni­mą.

    Pa­grin­di­nis re­kla­mos už­da­vi­nys – ro­dy­ti žmo­nėms ki­tus žmo­nes, ku­rie su­ge­bė­jo ras­ti lai­mę įsi­gy­da­mi ma­te­ria­li­nes ver­ty­bes. Re­kla­ma re­kla­muo­ja lai­mę. Bet pa­žvel­ki­me gi­liau: žmo­gus var­to­ja ne pa­tį pro­duk­tą, o įvaiz­dį. Dar dau­giau – su kiek­vie­na su­rū­ky­ta “Marl­bo­ro” ci­ga­re­te jis re­a­liai vis la­biau tam­pa kau­bo­ju­mi ir žen­gia dar vie­ną žings­nį Marl­bo­ro coun­try link. Su kiek­vie­nu “Al­wa­ys” įklo­tu mo­te­ris re­a­liai įsi­gi­ja: “...taip rei­ka­lin­gą lais­vę ir pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi”. Su kiek­vie­nu kram­to­mos gu­mos ga­ba­liu­ku jo dan­tys tam­pa bal­tes­ni, dar dau­giau: kram­ty­da­mas gu­mą jis at­si­du­ria tarp gra­žių vy­rų ir mo­te­rų ir, to­je erd­vė­je, jis pats yra gra­žus ir am­ži­nai jau­nas.

    Co­ca-co­la com­pa­ny ltd šū­kį “al­wa­ys co­ca-co­la” pa­kei­tė į “en­joy co­ca-co­la” ne dėl (kaip dau­ge­lis ma­no), aliu­zi­jų į hi­gie­ni­nius įklo­tus, o to­dėl, kad žo­dis “al­wa­ys” nau­jo­jo­je re­li­gi­jo­je tu­ri ne­igia­mą pras­mę, o “en­joy”- tei­gia­mą.

Re­kla­ma kvie­čia ti­kė­ti, ir žmo­gus ti­ki, jog eg­zis­tuo­ja ki­tas, gra­žių daik­tų pa­sau­lis ir juos var­to­da­mas jis su kiek­vie­na die­na vis la­biau pri­ar­tė­ja prie jo.

 

Ma­si­nė kul­tū­ra ir ma­si­nės in­for­ma­ci­jos prie­mo­nės

 

Jei su­dė­ti vi­sas šia te­ma pa­ra­šy­tas kny­gas, gau­tu­si kal­nas, sa­vo dy­džiu pra­noks­tan­tis Eve­res­tą. Klau­sy­to­jams pa­ci­tuo­si­me ke­le­tą iš­trau­kų iš kū­ri­nių, ku­rių au­to­riai, ty­ri­nė­da­mi šiuos so­cia­li­nius reiš­ki­nius, la­biau­siai pri­ar­tė­jo prie re­li­gi­nio jų trak­ta­vi­mo.

    “… Ei­li­nio žmo­gaus sa­vęs su­pra­ti­mas jam įtei­gia­mas ma­si­nės in­for­ma­ci­jos prie­mo­nė­mis. Jos pa­tei­kia jam ma­tus ir pa­vyz­džius, ku­rių pa­gal­ba jis spren­džia apie sa­ve. Jos pa­sa­ko jam ko­kiu jis no­rė­tų bū­ti, t.y. for­muo­ja jo troš­ki­mus. Jos pa­sa­ko jam bū­dus kaip tai pa­siek­ti, t.y. įtei­gia jam troš­ki­mų įgy­ven­di­ni­mo bū­dus ir jos pa­sa­ko jam, kaip jie ga­li jaus­tis tuo, kuo no­rė­tų bū­ti, net­gi ne­bū­da­mas juo, t.y. duo­da jam iliu­zi­ją…” (R.Mills. Mass me­dia in mo­dern so­cie­ty)

    “… Elek­tro­ni­nės in­for­ma­ci­jos prie­mo­nės aki­mirks­niu pa­sig­lem­žia mus į sa­vo pa­sau­lį. Ne­įma­no­ma at­skir­ti jo­kios struk­tū­ros… “Lai­kas” su­sto­jo, “erd­vė” iš­ny­ko. Mes da­bar gy­ve­na­me pa­sau­li­nia­me kai­me, vien­kar­ti­nių įvy­kių sū­ku­ry­je. Mes vėl grį­žo­me at­gal į akus­ti­nę erd­vę. Vėl jau­čia­me pir­mykš­čius jaus­mus, gen­ti­nes emo­ci­jas, nuo ku­rių mus sky­rė ke­le­tas raš­tin­gu­mo am­žių…

    … Te­le­vi­zi­jos vaiz­dai pro­jek­tuo­ja­mi į jus. Jūs tam­pa­te ek­ra­nu. Vaiz­dai ap­gau­bia jus jūs iš­nyks­ta­te…” (M.McLu­han. The Me­dium is the Mes­sa­ge)

    “Kiek­vie­ną su­tik­tą­jį wow*-žmo­gus, ana­li­zuo­ja lyg pil­ną ko­mer­ci­nės in­for­ma­ci­jos kli­pą. Ki­to žmo­gaus iš­ore, jo kal­ba ir el­ge­sys aki­mirks­niu in­ter­pre­tuo­ja­mas kaip wow-sim­bo­lių rin­ki­nys.

     At­si­ran­da la­bai grei­tas ir nie­ko ne­kon­tro­liuo­ja­mas pro­ce­sas, su­si­de­dan­tis iš ana­li­nių, ora­li­nių ir slo­pi­nan­čių wow-im­pul­sų, grei­tai at­si­ran­dan­čių ir dings­tan­čių są­mo­nė­je, ko pa­se­ko­je nu­sta­to­mi žmo­nių san­ty­kiai vie­nas ki­to at­žvil­giu.

    Ho­mo ho­mi­ni Lu­pus est – skel­bia spar­nuo­tas lo­ti­niz­mas. Bet žmo­gus žmo­gui jau se­niai ne vil­kas. Žmo­gus žmo­gui net­gi ne imidž­mei­ke­ris, ne di­le­ris, ne ki­le­ris ir net­gi ne eks­kliu­zy­vi­nis di­stri­bu­to­rius, kaip ma­no šiuo­lai­ki­niai so­cio­lo­gai. Vis­kas pa­pras­čiau ir bai­siau. Žmo­gus žmo­gui wow – ir ne žmo­gui, o to­kiam pa­čiam wow. Tai­gi šiuo­lai­ki­nės kul­tū­ri­nės sis­te­mos ko­or­di­na­čių pro­jek­ci­jo­je, šis lo­ty­niš­kas po­sa­kis skam­ba taip: Wow Wow Wow!

    … Rei­kia at­min­ti, kad žo­dis “de­mo­kra­tija” – tai vi­sai ne tas žo­dis “de­mo­kra­tija” ku­ris bu­vo var­to­ja­mas XI­Xa. ir XXa. pra­džio­je. Tai taip va­di­na­mi ho­mo­ni­mai; se­nas žo­dis “de­mo­kra­tija” ki­lęs iš grai­kiš­ko “de­mos”, o nau­jas iš “de­mo-ver­sion”… (V.Pe­le­vin. Ho­mo Za­piens)

    Pa­sau­lio ho­mo­ge­ni­za­ci­ja ir glo­ba­li­za­ci­ja – ma­si­nės kul­tū­ros ir ži­niask­lai­dos pa­da­ri­niai. Jos su­for­ma­vo nau­ją ide­a­lą-var­to­to­ją, se­nų­jų re­li­gi­jų ir kul­tū­ri­nių eli­tų siau­bą – vi­du­ti­ny­bę.

    Lai­ko­ma, kad te­le­vi­zi­ja nu­kreip­ta į vi­du­ti­nį var­to­to­ją. Bet ap­klau­sos ro­do, kad dau­giau ne­gu 80% žiū­ro­vų yra ne­pa­ten­kin­ti tran­sliuo­ja­mų lai­dų ko­ky­be. Sun­ku pa­ti­kė­ti, kad to ne­ži­no ži­niask­lai­dos mag­na­tai. Va­di­na­si, lai­dų ly­gis spe­cia­liai “nu­lei­džia­mas” že­miau vi­du­ti­nio. Pir­mą kar­tą ne­žiū­riu, an­trą – juo­kiuo­si, tre­čią kar­tą pri­pran­tu. Taip ug­do­mas ide­a­lus nau­jo­sios re­li­gi­jos ne­ofi­tas.

    Ta­čiau ne­rei­kia ma­ny­ti, kad vi­sus mag­na­tų veiks­mus le­mia ma­na. Jei dien­raš­čio sa­vai­ti­nis TV gi­das spaus­di­na pus­nuo­ges gra­žuo­les ant vir­še­lio, tai grei­čiau ro­do ne ma­nos įta­ką, o lei­dė­jo sek­su­a­li­nius kom­plek­sus. Ta­čiau ki­to sa­vait­raš­čio sky­riai: aš ir ma­no ma­ši­na, aš ir ma­no au­gin­ti­nis, aš ir ma­no bi­ki­ni – pui­kiai iš­reiš­kia nau­jo­sios re­li­gi­jos ide­o­lo­gi­ją.

    Ma­si­nei kul­tū­rai api­bū­din­ti už­ten­ka vie­no žo­džio – ki­čas. Ki­čui bū­din­ga pa­čius aukš­čiau­sius mo­de­lius su­ma­žin­ti iki vi­siems pa­sie­kia­mų dy­džių. Tai grei­čiau žmo­gaus po­žiū­ris į daik­tus, ne­gu pats daik­tas, grei­čiau būd­var­dis ne­gu daik­ta­var­dis. Jis po­žiū­rio į re­a­ly­bę rū­šis, po­žiū­rio į daik­tus po­bū­dis. Ki­čas bet ku­rį kul­tū­ri­nį reiš­ki­nį “ap­virš­ki­na”, pa­da­ro jį pri­ei­na­mą var­to­to­jui. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad ki­čas – sa­vo­tiš­kas ma­nos “vi­ru­sas”, ku­ris pa­skli­dęs ži­niask­lai­dos tin­klu, kul­tū­rą pa­ver­tė ma­si­ne.

    Dėl lai­ko sto­kos ne­nag­ri­nė­si­me to­kias ma­si­nės kul­tū­ros da­lis kaip po­pmu­zi­ka ir “mui­lo ope­ros”. Bet pa­ti­ki­na­me, kad jo­se aps­tu nauj. re­li­gi­jos ap­raiš­kų.

 

 Ki­ta erd­vė

 

    Tik­riau­siai dau­ge­lis ma­tė žmo­gų, žai­džian­tį kom­piu­te­ri­nius žai­di­mus. Nors te­oriš­kai žai­di­mui tai ne­tu­ri įta­kos, žai­dė­jas prie ek­ra­no at­lie­ka keis­tus ju­de­sius: lanks­to­si į vi­sas pu­ses, su­si­gū­žia ir t.t. Tuo me­tu žai­dė­jui, be žai­di­mo, ne­eg­zis­tuo­ja nie­kas. Jis ne­pa­pras­tai isi­jau­tęs į žai­di­mą, jis – žai­di­me. De­nis Fong “Thresh” kul­ti­nio Qu­a­ke žai­di­mo “In­terg­raphs E3 Qu­a­ke” čem­pio­nas: “No­rint lai­mė­ti, ne­už­ten­ka tik žais­ti. Tai Aš bė­gu, tai Aš šau­dau, tai Ma­ne su­žei­džia. Tik ta­da, kai Aš ko­vo­ju, aš nu­ga­liu.”

    Pa­ste­bė­sim ke­le­tą kom­piu­te­ri­nių žai­di­mų fe­no­me­nų, ku­rie for­muo­ja nau­jo­sios re­li­gi­jos ti­kin­čio­jo są­mo­nę:

    Net­gi vai­kiš­kuo­se žai­di­muo­se yra ele­men­tas, kai žai­dė­jas, “pra­ei­da­mas” ly­gį, ga­li įsi­gy­ti pa­pil­do­mų gy­vy­bių. Vai­kas sa­ko: “Tu­riu tris, ke­tu­rias ir t.t. gy­vy­bes.” Taip nuo­sek­liai ir na­tū­ra­liai for­muo­ja­ma sam­pra­ta apie gy­ve­ni­mo in­va­rian­tiš­ku­mą, apie sa­vo­tiš­ką re­in­kar­nacijos “da­bar” ga­li­my­bę.

    Dar dau­giau, jei esi pa­švęs­ta­sis, ga­lin­tis pri­ei­ti prie šif­rų ar rak­tų, ga­li gau­ti net­gi ne­mir­tin­gu­mą.

 

 MIR­TIES NĖ­RA. YRA TIK GA­ME OVER!

 

Kom­piu­te­ris – to­bu­las fe­ti­šas, per ku­rį reiš­kia­si vis­ką ap­iman­ti ma­na, o jai skleis­tis pa­de­da trys ma­giš­kos rai­dės: WWW. Vie­nas iš pa­grin­di­nių nau­jo­sios re­li­gi­jos bruo­žų – re­a­lus iliu­ziš­ku­mas, at­si­sklei­džia taip va­di­na­mo­se in­ter­ne­to po­kal­bių sve­tai­nė­se “Ča­tuo­se” (Chat). “Yahoo” pa­ieš­kos sis­te­mo­je žo­dis “chat” už­ima an­trą vie­tą. ( Pir­mo­je vie­to­je, be abe­jo, - “sex”). Pri­si­den­gęs sla­py­var­džiu, po­kal­bio da­ly­vis ku­ria sa­vo įvaiz­dį. Bai­lys tam­pa drą­suo­liu, dro­vus – ci­ni­ku, vy­ras - mo­te­ri­mi ir t.t. Bet juk ir ki­ti po­kal­bio da­ly­viai el­gia­si taip pat. Įvaiz­dis kal­ba­si su įvaiz­džiu!

    Psi­cho­lo­gų su­si­rū­pi­ni­mą ke­lia tai, kad žmo­nės vis dau­giau lai­ko pra­lei­džia in­ter­ne­te. Nau­jo­sios re­li­gi­jos po­žiū­riu tai vi­siš­kai nor­ma­lu. Dar dau­giau, tai leng­viau­sias bū­das pa­siek­ti vie­ną iš ti­kin­čio­jo tiks­lų – tap­ti “iliu­zi­ja”, gy­ve­nant vir­tu­a­lio­je re­a­ly­bė­je.

    Rei­kia pa­ste­bė­ti, kad iliu­ziš­ku­mas - bū­din­giau­sias nū­die­nos bruo­žas. Vie­nas iš šiuo­lai­ki­nių sta­bų – Le­o­nar­das di Cap­rio. Jo pla­ka­tais nu­ka­bi­nė­tos dau­ge­lio pa­sau­lio mer­gai­čių mie­ga­mų­jų sie­nos. Ta­čiau juk jos my­li ne re­a­lų di Cap­rio, o di Cap­rio ku­ris nu­sken­do “Ti­ta­ni­ke”. Re­a­liai di Cap­rio nė­ra – yra tik jo įvaiz­dis!

 

Ri­tu­a­lai ir kul­tai

 

Kul­tas – (lot.cul­tus – gar­bi­ni­mas) Sak­ra­li­nės prak­ti­kos,

Veiks­mų su­da­ran­čių iš­ori­nę rel. dok­tri­nos tu­ri­nio iš­raiš-

ką, vi­su­ma

 

Ri­tu­a­las – (lot.ri­tu­a­lis – apei­gi­nis) –kul­to veiks­mų

at­li­ki­mo bū­das, for­ma, tvar­ka

 

    Re­li­gi­nius reiš­ki­nius ga­li­ma pa­da­lin­ti į dvi pa­grin­di­nes gru­pes: ti­kė­ji­mus ir ri­tu­a­lus. Jei pir­mie­ji yra pa­žiū­rų sis­te­mos, tai ant­rie­ji – api­brėž­to vei­ki­mo bū­dai. Kiek­vie­nas kul­tas tu­ri dve­jo­pą po­bū­dį: ne­ga­ty­vų ir po­zi­ty­vų. Ne­ga­ty­vaus kul­to sis­te­ma su­for­muo­ta iš spe­cia­lių ri­tu­a­lų. Ti­kin­čiam jie ne­per­ša ko­kių nors veiks­min­gų prie­vo­lių, tik už­drau­džia ati­tin­ka­mus veiks­mus, tai­gi jie įgy­ja drau­di­mo pa­vi­da­lą ar­ba ta­bu. Ta­bu at­ski­ria tai, kas sak­ra­liš­ka, nuo to kas pro­fa­niš­ka.

    Krau­jas ge­rai iliust­ruo­ja vie­ną iš es­mi­nių nau­jo­sios re­li­gi­jos bruo­žų – tai kas se­no­sio­se re­li­gi­jo­se bu­vo sac­rum, virs­ta į pro­fa­num ir at­virkš­čiai. Krau­jas bu­vo dva­sios gy­ve­ni­miš­kų jė­gų sim­bo­lis. Grai­kai lie­da­vo krau­ją ant ka­pų, kad su­teik­tų mi­ru­siems jė­gų po­mir­ti­nia­me gy­ve­ni­me. Ki­be­lės ir Mit­ros kul­tuo­se krikš­ti­jo au­ko­ja­mo jau­čio krau­ju. Ge­rai ži­no­ma in­dė­niš­ka “krau­jo bro­lių” są­vo­ka. Nau­jo­jo­je re­li­gi­jo­je krau­jas – ta­bu. Krau­jas – li­gos, mir­tis, AIDS. Dar dau­giau, bet ko­kių žmo­gaus iš­ski­ria­mų sy­vų mai­šy­ma­sis su ki­to žmo­gaus sy­vais – ta­bu. Be sa­fe. Use con­doms!       Ta­bu už­de­da­mas ir nau­do­jant ma­giš­kus žen­klus – rai­des ©® ar TM. Bet koks ne­tei­sė­tas pro­duk­tų, teks­tų, idė­jų, ant ku­rių už­dė­tas ta­bu žen­klas, var­to­ji­mas su­lau­kia griež­tų sank­ci­jų. Ta­čiau pi­ni­gi­nė au­ka, žy­niams už­dė­ju­siems ta­bu, pa­de­da nuim­ti drau­di­mą.

    Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad ge­nia­lu­sis Einš­tei­nas be­veik at­spė­jo ener­gi­jos for­mu­lę. Re­a­liai ta for­mu­lė at­ro­do taip:

                                E = m x ©²

 

As­ke­tiz­mas – sa­va­no­riš­kas, nuo­la­ti­nis, me­to­diš­kas sa­vo po­rei­kių su­var­žy­mas, at­si­ra­dęs iš per­dė­to bai­mi­ni­mo­si dėl sak­ra­li­nės ne­šva­ros. Die­ta – šiuo­lai­ki­nė as­ke­tiz­mo for­ma. Re­li­gi­nis ide­a­las – to­bu­las, jau­nas kū­nas. Vy­rai ga­li iki be­ga­ly­bės tvir­tin­ti, jog jiems pa­tin­ka ap­va­lios for­mos. Re­li­gi­nio fa­na­tiz­mo ap­im­tos mo­te­rys ne­krei­pia į tai dė­me­sio. Kai ku­rios iš­rink­to­sios pa­sie­kia to­kį re­li­gi­nės as­ke­zės laips­nį, kad su­ser­ga šven­ta li­ga – bu­li­mi­ja.

    Pi­lig­ri­mys­tė – in­di­vi­du­a­lios ar­ba ko­lek­ty­vi­nės ti­kin­čių­jų ke­lio­nės į šven­tą­sias vie­tas, pro­gi­nius baž­ny­čios ren­gi­nius. Dau­ge­lio re­li­gi­jų prak­ti­kuo­ja­ma apei­ga ti­kin­tis, jog tai pa­dės įsi­gy­ti die­vy­bių pa­lan­ku­mą. Spor­to sa­lė, kos­me­ti­kos sa­lo­nas, so­lia­riu­mas, dra­bu­žių sa­lo­nas, par­duo­tu­vė, pri­ėmi­mas – šv.vie­tos for­muo­jan­čios nau­jo­sios re­li­gi­jos ide­a­lą ir vie­tos ku­rio­se tas ide­a­las pa­ro­do­mas. Jei leis­tų ap­lin­ky­bės, nau­jo­sios re­li­gi­jos fa­na­ti­kė be per­sto­jo suk­tų­si šia­me šven­tų vie­tų ra­te. Jei mu­sul­mo­nams “cha­džas” bū­ti­nas nors kar­tą  gy­ve­ni­me, tai nau­jo­jo­je re­li­gi­jo­je “cha­džas” pri­va­lo­mas bent kar­tą sa­vai­tė­je.

    Te­ofa­gi­ja – ben­drys­tė per die­vy­bės kū­no val­gy­mą. Vi­si to­te­mo kla­no na­riai tu­ri sa­vy­je tam tik­rą mis­ti­nę sub­stan­ci­ją, ener­gi­ją, ku­ri su­da­ro svar­biau­sią na­rio bū­ty­bės da­lį. To­dėl jam gy­vy­biš­kai svar­bu iš­sau­go­ti ją ne­pa­lies­tą bei iš­lai­ky­ti am­ži­nai jau­ną. O ta ener­gi­ja va­di­na­si FAST FO­OD. Kla­no na­riai val­go ne Big Mack’ą. Jų su­pra­ti­mu jie val­go mis­ti­nį Ro­nald McDo­nald kū­ną, ge­ria ne co­ca-co­la, o mis­ti­nį Ro­nald McDo­nald krau­ją.

    At­si­žvel­giant į tai, ne­tu­ri kel­ti nuo­sta­bos vai­kų gi­mi­mo die­nų šven­ti­mas McDo­nald “res­to­ra­nuo­se”. Tai – pir­mas žings­nis pri­ėmi­mo į re­li­gi­nę ben­druo­me­nę link.

    Įdo­mu pa­ste­bė­ti, kad pir­mie­ji nau­jo­sios re­li­gi­jos dai­gai at­si­ra­do iki šių die­nų iš­li­ku­sio­se pir­mykš­tė­se ben­druo­me­nė­se. Tai pla­čiai ži­no­mas rot bi­long ca­co – “kro­vi­nių ke­lio”, Eu­ro­po­je ži­no­mo Car­go kul­to var­du. An­tro pa­sau­li­nio ka­ro me­tu Me­la­ne­zi­jos sa­lo­se bal­tie­ji įren­gė ka­ri­nius ae­ro­dro­mus. Čia­bu­viai ma­nė, kad eu­ro­pie­čiai su­ži­no­jo “die­vų ke­lio” pa­slap­tį, pa­slap­tį ku­rios dė­ka die­vai iš dan­gaus bal­tie­siems siųs­da­vo įvai­rias gė­ry­bes: mais­tą, gė­ri­mus, gin­klus ir t.t. Rem­da­mie­si prin­ci­pu – “pa­na­šus gim­do pa­na­šų”, jie sta­tė ae­ro­dro­mų imi­ta­ci­jas, šiau­di­nius lėk­tu­vus, už­deg­da­vo nu­si­lei­di­mo ži­bu­rius ir mal­da­vo die­vų pa­gal­bos…

    Štai ką pa­sa­kė et­no­gra­fui vie­nas iš Car­go kul­to pa­se­kė­jų: “… Da­bar mes ži­no­me, kad mal­das rei­kia kal­bė­ti tai­syk­lin­ga kal­ba, o ne pi­džin en­glish. Be to bū­ti­na au­ko­ti die­vams kiau­les, vai­sius ir ki­tus da­ly­kus, apie ku­riuos jūs ne­tu­ri­te ži­no­ti… Jūs tu­ri­te šven­to­jo skys­čio, ku­ris jus, eu­ro­pie­čius, su­sie­ja tar­pu­sa­vy­je, už­pil­do jū­sų kū­nus bei sie­las, ku­rio duo­da­te kū­di­kiams, kai šie rei­ka­lau­ja krū­ties, ir se­niams, prieš jiems už­mer­kiant akis pas­ku­ti­nį kar­tą. Šį re­tą ir bran­gų skys­ty­mą jūs va­di­na­te Co-Ca-Co-La…”

 

 Nau­jo­sios re­li­gi­jos ap­ma­tai

 

Mi­ra­cu­lous you call it ba­be

You ain’t se­en not­hing yet

They’ve got Pep­si in the An­des

McDo­nalds in Ti­bet

(R.Wa­ters It’s a Mi­rac­le)

 

Api­ben­dri­nant, no­rė­tu­me dar kar­tą pa­brėž­ti, kad vi­suo­me­nė ku­ria ide­a­lus ir prin­ci­pus, ku­rie at­si­spin­di re­li­gi­niuo­se ide­a­luo­se. Re­li­gi­ja – ide­a­lus vi­suo­me­nės at­spin­dys. Pa­si­kei­tu­si ap­lin­ka pa­kei­tė ir troš­ki­mus, ku­rie įsi­kū­ni­ja re­li­gi­nė­se for­mo­se. Su­for­mu­luo­ki­me pa­grin­di­nius nau­jo­sios re­li­gi­jos prin­ci­pus:

1.  To­ta­li­nis sac­rum ir pro­fa­num pa­si­kei­ti­mas vie­to­mis (ly­gi­nant su se­no­sio­mis re­li­gi­jo­mis).

2.  “Am­ži­nas” ver­ty­bes pa­kei­tė vien­kar­tiš­ku­mas, iš ku­rio iš­plau­kia pa­grin­di­nė do­ry­bė – var­to­ji­mas.

3.  Sa­vo au­ten­tiš­ku­mo, sa­vo ego at­si­sa­ky­mas – vir­ti­mas į tai, ką so­cio­lo­gi­ja va­di­na iden­ti­ty.

4.  Iliu­zi­ja yra re­a­ly­bė. Tu esi tai kas at­ro­dai. Tu esi įvaiz­dis.

5.  Hi­per­tro­fuo­tas jau­nys­tės kul­tas. Ma­te­ria­li­nių ver­ty­bių fe­ti­ši­za­vi­mas.

 

Šios pa­skai­tos me­tu ne vie­ną kar­tą da­rė­me ana­lo­gi­jas su bu­diz­mu. Bet klai­din­ga ma­ny­ti, kad nau­jo­ji

re­li­gi­ja pa­na­ši į bu­diz­mą. Nau­jo­ji re­li­gi­ja – tai an­ti­bu­diz­mas kvad­ra­tu! Pa­ly­gi­ni­mui su­for­mu­luo­ki­me a-la bu­dis­ti­nes ke­tu­rias nau­jo­sios re­li­gi­jos tie­sas:

1.  Gy­ve­ni­mas yra iliu­zi­ja. Iliu­zi­ja yra gy­ve­ni­mas. Kan­čia – tai gy­ve­ni­mas ne iliu­zi­jo­je.

2.  Kan­čios prie­žas­tis sly­pi pa­čia­me žmo­gu­je. Tai jo no­ras bū­ti sa­vi­mi, ne­no­ras tap­ti iden­ti­ty.

3.  Iš­si­va­duo­ti nuo kan­čios ga­li­ma at­si­sa­kant sa­vo­jo Aš.

4.  Tau­ru­sis vi­du­ri­ny­sis aš­tuo­ne­rio­pas ke­lias tai: tei­sin­gas po­žiū­ris, tei­sin­gas sie­ki­mas, tei­sin­ga kal­ba, tei­sin­ga elg­se­na, tei­sin­gas gy­ve­ni­mas, tei­sin­gas mo­ky­ma­sis, tei­sin­gas ste­bė­ji­mas, tei­sin­gas mąs­ty­mas.

 

Ta­čiau “tei­sin­gas” nau­jo­jo­je re­li­gi­jo­je tu­ri vi­sai ki­to­kią pras­mę… Nau­jo­ji re­li­gi­ja vi­siš­kai ne­kal­ba apie mir­tį, ta­čiau mir­tis nė­ra ta­bu. Tie­siog kal­bė­da­mas apie ją, ro­dai sa­vo neiš­si­auk­lė­ji­mą. Kal­bė­ti apie mir­tį – ne­man­da­gu. Nau­jo­ji re­li­gi­ja kar­di­na­liai nu­si­tai­kiu­si į “da­bar”, for­mu­luo­ja­ma idė­ja apie am­ži­ną jau­nys­tę, to­dėl kal­bos apie po­mir­ti­nį gy­ve­ni­mą prak­tiš­kai ne­tu­ri ver­tės. Ge­riau­siu at­ve­ju, tai tik idė­jų užuo­maz­gos. Ti­kin­čio­jo po­žiū­riu po­mir­ti­nį gy­ve­ni­mą ga­li­ma pa­ly­gin­ti su te­le­vi­zo­riu­mi, ku­ria­me ro­do­mas ki­tas te­le­vi­zo­rius. (Be­je to­kiu at­ve­ju, ta­me, ki­ta­me te­le­vi­zo­riu­je, vaiz­das bū­na daug ryš­kes­nis.) Tas, ki­tas te­le­vi­zo­rius ir yra “po­mir­ti­nis gy­ve­ni­mas”…

    Kol kas nau­jo­ji re­li­gi­ja yra ani­mis­ti­nė, be ryš­kiai api­brėž­to cen­tro. Y2K pro­ble­ma pa­ro­dė, kad vis la­biau to­bu­lė­jant in­for­ma­ci­nėms tech­no­lo­gi­joms, ma­si­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos prie­mo­nėms, žmo­ni­ja tam­pa vis la­biau nuo jų pri­klau­so­ma. Kom­piu­te­riai pa­sie­kė to­kį ly­gį, kad prak­tiš­kai ga­li dirb­ti au­to­no­miš­kai. Eg­zis­tuo­ja e-eko­no­mi­ka, kal­ba­ma apie e-vy­riau­sy­bę. Vir­tu­a­lio­je re­a­ly­bė­je at­si­ran­da pra­na­šai, sa­vo­tiš­ki jo­nai krikš­ty­to­jai. La­ra Croft (Tomb Ri­der) – vie­na iš jų. Be­bai­mė Ei­dos In­te­rac­ti­ve žvaigž­dė pa­te­ko į JAV žur­na­lo “Ti­me Di­gi­tal” pen­kias­de­šim­tu­ką, tarp as­me­nų, tu­rin­čių di­džiau­sią įta­ką kom­piu­te­ri­jos in­dust­ri­jo­je. La­ros vei­das puo­šė dau­giau kaip aš­tuo­nias­de­šimt žur­na­lų vir­še­lių. Tai jau ne tik žai­di­mo vei­kė­ja. Ją se­ka­ma, ža­vi­ma­si, ji for­muo­ja sti­lių ir ma­dą. Ren­gia­mi kon­kur­sai, ku­rių da­ly­vės sten­gia­si bū­ti kuo pa­na­šes­nės į ją… To­dėl mes ti­ki­me, kad grei­tai iš vir­tu­a­lios re­a­ly­bės, iš ki­tos erd­vės at­eis Tas, ku­rio nuo­lan­kiai nu­len­kę gal­vas ga­lė­si­me pa­klaus­ti:

 

 

Fe­ti­šis­ti­nė ju­ve­ly­ri­ka nau­jo­sios re­li­gi­jos kon­teks­te

 

Ta­da, kai  pir­mykš­tis žmo­gus, nu­do­bęs žvė­rį, už­si­ka­bi­no jo dan­tų vė­ri­nį ant kak­lo – gi­mė ju­ve­ly­ri­ka. Ga­li­me ją va­din­ti ma­giš­ka, ga­li­ma – fe­ti­šis­ti­ne, aiš­ku vie­na – ji bu­vo ne­at­sie­ja­ma nuo ele­men­ta­rių re­li­gi­nių for­mų. Ir amu­le­tų ar ta­lis­ma­nų pa­vi­da­lu iš­li­ko iki šių die­nų. Ti­kė­ji­mas, kad bran­gūs ak­me­nys įta­ko­ja ta­vo li­ki­mą, kad ak­muo at­ne­ša as­me­niui lai­mę, ar su­tei­kia ap­sau­gą, ne­tu­ri nie­ko ben­dro nei su nau­ją­ja re­li­gi­ja, nei su ju­ve­ly­ri­ka ap­la­mai. Vie­nin­te­lis da­ly­kas ku­ris ver­čia ju­ve­ly­rus da­ry­ti to­kius ga­mi­nius – ki­tas, tik­rai ga­lin­gas fe­ti­šas – pi­ni­gai.

Žmo­nės daž­nai klau­sia: “Koks ma­no ak­muo?” Šiuo at­ve­ju pui­kus at­sa­ky­mas yra šis S.Fi­jal­kow­ski’o dar­bas: žie­das su ak­me­niu ope­ra­ci­jos me­tu iš­im­tu iš tul­žies. Dė­vint to­kį žie­dą, žmo­gus ga­li drą­siai pa­reikš­ti: “Štai MA­NO ak­muo…”

    Kul­ti­nės ju­ve­ly­ri­kos pa­vyz­džių gau­su vi­so­se pa­sau­li­nė­se re­li­gi­jo­se (pvz. ro­žan­čiai,ti­kė­ji­mo žen­klai), ar Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios li­tur­gi­niai reik­me­nys: kru­ci­fik­sai, tau­rės, pa­te­nos, monst­ran­ci­jos ir t.t.

    Ta­čiau tau­rie­ji me­ta­lai nau­do­ja­mi ne tik ti­kė­ji­mo sim­bo­liams kur­ti. Auk­so ir bran­gak­me­nių nau­do­ji­mas su­kū­rė ki­tą – sta­tu­so ju­ve­ly­ri­ką. Ju­ve­ly­ri­ką, ku­ri gry­nai be gry­nai es­te­ti­nės pa­puo­ša­lo ver­tės,vi­sų pir­ma tu­rė­jo pa­brėž­ti jos ne­šio­to­jo tur­ti­nę pa­dė­tį, o tuo pa­čiu – jo vie­tą vi­suo­me­nės hie­rar­chi­jo­je. Pa­vyz­džiui, Va­ka­rų Af­ri­ko­je mo­te­rys iki šiol ne­šio­ja pa­puo­ša­lus iš si­dab­ri­nių ir auk­si­nių mo­ne­tų. Toks “kol­je” iš pir­mo žvilgs­nio lei­džia ga­na tiks­liai nu­sta­ty­ti ne tiek mo­ters, kiek jos vy­ro tur­tin­gu­mo ly­gį.  Ma­sa­jų gen­ties mo­te­rys dė­vi apy­ran­kes, ku­rių skai­čius tie­sio­giai pri­klau­so nuo vy­ro tu­ri­mų gal­vi­jų skai­čiaus. Pen­dža­be vi­sas šei­mos auk­sas “už­tvir­ti­na­mas” mo­te­riai ant ran­kų ir ko­jų. Tai ne tik sta­tu­so de­monst­ra­vi­mas, bet ir sa­vo­tiš­ka pri­mi­ty­vi “gy­vy­bės drau­di­mo” for­ma, nes, vy­ro mir­ties at­ve­ju, žmo­nai pa­puo­ša­lai daž­nai tam­pa vie­nin­te­liu pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­niu. Tas pat, tik la­biau pa­slėp­ta for­ma vyks­ta ir va­ka­rų kul­tū­ro­je, tik čia vy­ro sta­tu­są pa­brė­žia ne žmo­nos ne­šio­ja­mo auk­so, o ka­ra­tų skai­čius…

    Ku­rian­tis vals­ty­bėms ir vys­tan­tis hie­rar­chiš­kai or­ga­ni­zuo­tai vi­suo­me­nei, ju­ve­ly­ri­ka ta­po dar vie­nu žen­klu, nu­sa­kan­čiu vie­no as­mens pa­dė­tį ki­to at­žvil­giu. Pa­sak S.Fi­jal­kow­ski: “…žiū­rint į Habs­bur­gų ka­rū­ną, ne­ga­li­ma ne­pa­ste­bė­ti, kad ji ne tik sim­bo­li­za­vo val­džią, bet pa­ti bu­vo val­džia…”

     Šiais lai­kais prie stan­dar­ti­nių sta­tu­so sim­bo­lių: Rolls-Ro­y­ce, jach­tos, ar as­me­ni­nio lėk­tu­vo, bū­ti­nas atri­bu­tas – Ro­lex, Ome­ga ar pa­na­šaus ti­po bei kai­nos laik­ro­dis. Iš tie­sų, juk į res­to­ra­ną ne­įva­žiuo­si su ma­ši­na, ar, tuo la­biau, su lėk­tu­vu. O laik­ro­dis ant ran­kos iš kart nu­sa­ko ta­vo pa­dė­tį vi­suo­me­nė­je, nors gry­nai fi­zi­ki­niu ma­ta­vi­mo po­žiū­riu jis ro­do lai­ką ne ge­riau už $100 do­le­rių ver­tės laik­ro­dį.

     Mū­sų var­gin­go­je tė­vy­nė­je vis­kas kur kas pa­pras­čiau ir pri­mi­ty­viau. Dar ne­se­niai sta­tu­są nu­sa­kė auk­so gran­di­nės ant kak­lo sto­ris bei il­gis. To­kiam ti­pa­žui ju­ve­ly­ri­ka su­si­ve­da į “ce­pus” ir “bal­van­kes”. Pas­ta­ruo­ju me­tu si­tu­a­ci­ja kei­čia­si. “A la ma­fia” sti­lius iš­ei­na iš ma­dos. Va­ka­rie­tiš­kas sti­lius dar ne­įsi­tvir­ti­no ir kol kas sta­tu­są nu­sa­ko ta­vo gal­vos pa­si­ro­dy­mo TV ek­ra­ne daž­nis.

     So­vie­ti­niais lai­kais mo­ters sta­tu­są api­brėž­da­vo “san­dė­lio ve­dė­jos” ti­pas: “Be še­šų žė­dų aš kaip nu­oga”. Šian­dien, pa­na­šaus men­ta­li­te­to mo­te­rys ren­ka­si ju­ve­ly­ri­ką ant ku­rios pui­kuo­ja­si bran­gių fir­mų em­ble­ma (Guc­ci kol­je iš “G” rai­džių, ar Ver­sa­ce me­an­drai). Ne vel­tui Cho­pard, Jo­op, Bul­ga­ri ir ki­tos ju­ve­ly­ri­nės kom­pa­ni­jos sa­vo lo­go­ti­pus di­de­lė­mis rai­dė­mis iš­gra­vi­ruo­ja ant iš­ori­nio žie­do pa­vir­šiaus.

 

    Su­dė­ti­nė sta­tu­so ju­ve­ly­ri­kos da­lis – kla­ni­nė ju­ve­ly­ri­ka. Vie­nas ryš­kiau­sių pa­vyz­džių – krep­ši­nio čem­pio­nų žie­dai. Net­gi sa­ko­ma ne “siek­si­me nu­ga­lė­ti”, o “siek­si­me žie­dų”. Kla­ni­nei ju­ve­ly­ri­kai pri­klau­so ir vals­ty­bi­niai ap­do­va­no­ji­mai: or­di­nai, me­da­liai. Iš­skir­ti­nis šios ju­ve­ly­ri­kos bruo­žas – jos ne­ga­li­ma (bent te­oriš­kai) nu­si­pirk­ti. Žmo­gus, mū­vin­tis čem­pio­no žie­dą, ar pri­si­se­gęs or­di­ną, de­monst­ruo­ja, kad jis už­li­po ant aukš­čiau­sio hie­rar­chi­jos laip­te­lio.

    Ma­dos ju­ve­ly­ri­ka (fas­hion je­wel­ry) – ne­at­ski­ria­mai su­si­ju­si su ma­da, t.y. su gry­nai eko­no­mi­niais – fi­nan­si­niais da­ly­kais. Jei ju­ve­ly­ri­ką lai­ky­ti dai­lės , te­gu ir tai­ko­mo­sios rū­ši­mi, keis­tai skam­ba: “Šie­met ma­din­ga pla­ti­na ar ti­ta­nas, da­bar ne­šio­ja­mas tik smul­kaus py­ni­mo bal­to si­dab­ro gran­di­nė­lės ir t.t.” Bet kas ju­ve­ly­ri­ką lai­ko me­nu? Vo­kie­čių ju­ve­ly­ras G.Krauss pa­sa­kė: “Ge­ra ju­ve­ly­ri­ka, tai par­duo­ta ju­ve­ly­ri­ka…”

    “Ready made” objektai mene naudojami jau seniai. Prisiminkime, kad ir garsųjį M.Dushamp bei kitus siurrealistus, iš kurių tik viena M.Oppenheim darė ir juvelyriką. Tikras “ready-made” renesansas kilo su pop-art banga (Oldenburg, Warholl). Pirma didelė juvelyrikos iš šių objektų paroda “Readymade – Jewelry from Prefabricated Components” įvyko 1981 metais Atelier Mattar Colouge ir Galerie 17 Viena. Nors šis įvykis sukėlė didelį publikos susidomėjimą ir įėjo į juvelyrikos istoriją, nepasirengę kritikai nepajėgė perprasti šios parodos unikalumo,  parodos, kuri tapo pirmąja naujosios religijos juvelyrikos kregžde.

 

   

Aiškinant šiuos darbus pop-art terminais, atliekant metalingvistines operacijas, nepastebėta, kad net jau anksčiau minėto “cargo” kulto adeptai ant kaklo nešiojo coca-colos butelius ir kitus šiuolaikinės civilizacijos produktus.

    Savo parodoje, kaip naujosios religijos garbinamą vienkartinio gyvenimo simbolį, panaudojome vienkartinius daiktus. Daiktus, kurie ištraukti iš savo realaus pasaulio, netekę savo esminės “tarnavimo” funkcijos, virtę grynai fetišistiniais objektais, pasako apie mūsų gyvenimą daugiau negu mes norėtume girdėti…

    Galbūt mes nesame originalūs, bet kas šiame postmodernizmo (mėgstamas kritikų žodis) laikotarpyje gali būti originaliu? Populiarus posakis tarp menininkų: “Jei manai esąs originalus, vadinasi kažko dar nematei…” Mes visiškai pritariame šūkiui: “Jei menas nebegali būti avangardinis, tegu jis būna bent aktualus!”

    Deje, daugelis žmonių (netgi tarp pačių juvelyrų), juvelyriką traktuoja kaip papuošalų ar aksesuarų gamybą, kurių vertę nusako panaudotos medžiagos bei atlikimo technika. Tokiu atveju juvelyrika tik amatas, nuo manufaktūros besiskiriantis tik rankų darbu, bei mažesniu gaminių kiekiu. Kita vertus, daugelis paveikslų tėra tik interjero puošybos elementai, tačiau tapybą visi laiko fine art, nors jie skirti paprasčiausiai papuošti kambarį, kaip juvelyrika – žmogaus kūną.

 

 

    (Šių autorių darbai turėjo didžiausią įtaką mūsų kūrybai.)

 

    “Nesvarbu iš ko padaryta, o tai kas padaryta” P.Scubic. Naivu manyti, kad menas gali pakeisti pasaulį. Tačiau ar menas turi likti abejingas kultūrinių, technologinių, socialinių pokyčių, vykstančių visuomenėje, atžvilgiu? Ar menas, koncentruojantis išimtinai ties estetinėmis ir dekoratyvinėmis problemomis (“menas – menui”), yra aktualus? Ar tokiu atveju jis netampa tik gražiu (ir brangiu) kultūrinio elito žaisliuku, o juvelyrika – pasiturinčių žmonių fasado puošybos elementu? O gal menas gali aktyviai reaguoti į socialinius procesus, t.y. būti socialiai angažuotas? Ar gali šiandien menas, kad ir netiesiogiai, išreikšti žmonių lūkesčius bei fobijas, aktyviai ir netgi drastiškai reaguoti į “dabar”? Ar gali menas, išėjęs iš grynai estetinių kategorijų, kištis į sferas, kurios priklauso sociologijai?..

    Informacijos teorija teigia, kad “meninis kūrinys, tai objektas, nešantis perteklinės informacijos kiekį”. Būtent daugiaplaniškumas ir daro kūrinį įdomiu. Toks darbas verčia vartotoją (žiūrovą, klausytoją, skaitytoją) aktyviai dalyvauti kūrybos procese. Interpretacijos erdvė – vieta, kur žmogus (priklausomai nuo savo patirties, išsilavinimo ir t.t.) atskleidžia vis naujas darbo prasmes, aliuzijas, sluoksnius bei simbolius. Deje, žiniasklaida, o ypač televizija savo “apvirškintos” informacijos srautu pavertė žmogų paviršutinės informacijos rijiku. Vartotojas įprato tik priimti signalus, o ne juos analizuoti. Tik nuo jūsų, žiūrovų, priklauso šių darbų vertė. Ar tai tebus eilinis “durnizmas”, ar šis tas daugiau…

    Mes savo darbą padarėme. Interpretacija – jūsų darbas.

 

    Ačiū už dėmesį

This is the way world ends

This is the way world ends

This is the way world ends

Not with a bang but a whimper

         (T.S.Eliot The Hollow Men”)

 

 

 

į viršų